Kibernetinė meilė

Gal dėl to, kad lauke šalta ir tamsu, gal dėl mano PMS, o gal dėl to, kad nei Clooney, nei joks kitas mano Potencialusis su manimi nesusisiekė — seklbiu šią dieną sušikta diena neturėti vaikino.

Aš jau kurį laiką neturėjau “vienišumo” juostos savo gyvenime. Tiesą pasakius, pastaruosius kelis mėnesius aš buvau išsvajotoje vienišių žemėje. Aš esu patenkinta savo karjera ir socialiniu gyvenimu, o atsitiktiniai “nuėjimai į kairę” neleidžia man apkerpėti, susitraukti į kamuoliuką ir pamiršti, kad aš esu moteris.

Bet kartkartėm, visi geri dalykai kažkur dingsta ir galvoje išgirstu įkyrų balselį. Mes visi jį pažįstam ir žinom, ką jis pasakys:

“Visi susiras savo antrąsias puses išskyrus tave. Tu visą savo gyvenimą nugyvenis visiškai viena.”

Aš žinau, kad tai netiesa. Jauna, graži, protinga, elegantiška mergina kaip aš tikrai susiras savo berniuką… Anksčiau ar vėliau… Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad tai bus kur kas vėliau. Vėliau negu aš turėsiu kantrybės sulaukt.

Neturiu nieko prieš laukimą, aš prie to pratusi. Aš jau geriau būsiu viena, negu su man neskirtu žmogumi — turiu daug darbų, kad užmusčiau tą laiką. Ko aš tikrai norėčiau, tai ženklo, kad visgi tai tikrai įvyks. Kokio nors kosminio signalo, kuris patvirtintu, kad nebeilgai teks groti solo partiją. Nereikia man jokių video raklamų ACM ekranuose su užrašais “Pralinksmėk. Coliuke! Jis jau ateina!”

Visiškai pakaktu ko nors mažo ir paprasto: šypsenos, bučinio, komplimento.

Aš neturiu nieko prieš būvimą vienišai, bet dabar aš noriu būti šalia kitų. Noriu eiti į pasimatymus. Kadangi susitinku su tiek daug (kas nėra labai daug) vaikinų molekulių erdvėje, asmeniškai, įvairiose vietose, tai reiškia tik vieną išeitį: interneto pažinčių svetainės.

*fone žaibuoja ir griaudžia*

Pažinčių svetainės yra vienas iš nuostabiausių ir baisiausių dalykų, kurie galėjo įvykti pasimatymų pasaulyje. Geroji pusė yra ta, kad net ir pats didžiausias debilas gali sau susirasti merginą/vaikiną su kuria/kuriuo galės nueiti į pasimatymą. Baisioji pusė yra ta, kad tu nueini į pasimatymą su didžiausiu debilu.

Dėka įvairių Lietuvos pažinčių svetainių, aš susiradau daug puikių draugų, radau gerų sekso partnerių ir išgyvenau pačių juokingiausių-absurdiškiausių savo gyvenimo akimirkų, bet tikrai niekada nesitikėjau ir nesitikiu sutikti savo sielos draugo internete. Žinau daug žmonių, kurie to tikisi, bet aš tiesiog savo viduriais jaučiu, kad nebūsiu viena iš jų.

Bet tai neatgraso manęs karts nuo karto prisijungti prie savo account ir palaikyti viltį. Aš stengiuos eiti į kuo daugiau renginių, kuriuose būtų daug nepažįstamų žmonių, bet tokią dieną kaip ši, kai mano kalendorius tuščias ir laukia nuobodus vakaras namie, tikrai žinau, kad neatsilaikysiu interneto pagundom.

Kartais jaučiuos lyg bėgčiau vietoje… Rašai žinutes nepažįstamiems, gal po to su jais susitinki ir vėl pradedi iš naujo. Judesys be progreso. Bet net ir tai man duoda keistą vilties jausmą. Gal vieną dieną man nebereikės to daryti.

Gal aš “atsijungsiu” visam laikui.