Varpos ir Vaginos

Praeiviai nepažįstamieji

Reklama

Vieną dieną mano svajonių vyriškis parašys skelbimą laikraštyje, kuriame bus paminėta, kad jis matė mane einančia gatve/sėdinčią kavinėje/apsipirkinėjančią parduotuvėje ir buvo taip pakerėtas mano grožio/elegancijos/šypsenos, kad jo širdis pradėjo stipriau plakti ir neišdrįso prieiti prie manęs ir ką nors pasakyti, o dabar dėl to save labai graužia ir negali užmigti naktimis.

Žinoma, o kitą dieną aš išskleisiu sparnus ir vietoje to, kad važiuočiau į darbą automobilių, į ji skriste nuskrisiu.

Vienas nuostabus dalykas, kuris man patinka, kai gyveni sostinėje, tai tas, kad kasdiena susiduri su įvairaus plauko ir kirpimo žmonėmis, kurių daugelis yra patrauklus ir įdomūs.

Kita lazdos pusė yra ta, kad tu pastoviai susiduri su šiais žmonėmis, bet labai retai su jais užmezgi kokį nors kontaktą.

Tai nutinka nuolat.

Pavyzdžiui, praėjusią savaitę aš sutikau nuostabiai patrauklų vaikiną — dvi dienas iš eilės. Aš buvau jį mačiusi ir anksčiau ir panašu, kad jis taip pat atpažino ir mane. Jis iš tų vaikinų, kurie su kiekvienu kartu, kai tik į juos pasižiūri, tampa vis gražesni ir patrauklesni, o kai su jais susipažįsti — nuo jų nebeįmanoma atplėšt akių (žinoma, jei jis turi patrauklią asmenybę, bet aš nespręsiu apie knygą iš viršelio).

Jis skaitė George Orwell knygą, tad nusprendžiau, kad mažų mažiausiai yra aukštesnio nei vidutinis intelekto (taip taip, pritariu… Bet turite sutikti, kad tai kur kas geriau nei Dan Brown).

Kitą dieną aš sau pasižadėjau, kad jei sutiksių tą patį vaikiną padarysių ką nors, kad leisčiau jam suprasti, jog jis drąsiai gali prieiti — šyptelsiu ar linktelsiu savo galvele. Ir štai jis, jau sėdi toje pačioje kavinaitės vietoje, kaip ir praėjusią dieną. Vos tik atsisėdau už stalelio priešais jį, jis išsitraukė savo knygą ir pradėjo skaityti, vengdamas net menkiausio akių kontakto. Ech…

Kam gi tau daryti gyvenimą dar sudėtingesniu George Orwell?

Vietoj to, kad bandytume užmegzti bent menkiausią kontaktą, mes pradėjome žaisti žaidimą “Aš pažiūrėsiu į tave, kai tu nebežiūrėsi į mane“ žaidimą.

Šiandien negalėjau laiku išeiti papietauti…

Vis dar tebegalvoju, ar jis pietavo toje pačioje kavinaitėje, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku.

Šis atvejis vienas iš daugelio ir aš nesu viena. Jeigu visgi būtų išleistas laikraštis, kuriame būtų talpinami skelbimai apie pražiopsotas progas užkalbinti savo svajonių žmogų, jis būtų 5 tomų (bet turiu pripažinti, kad būčiau pirmoji, eilėje prie tokios knygos-skelbimo).

Aš net neįsivaizduoju, koks galėtų būti sprendimas. Kiekvieną dieną aš matau žmones, su kuriais norėčiau susipažinti ir pakalbėti, bet arba esu pernelyg socialiai suvaržyta arba pernelyg skubu savo reikalais, kad užmegsčiau bent menkiausią kontaktą. Vietoje to aš tiesiog praeinu pro juos arba visus pietus prasislapstau už savo nešiojamo kompiuterio ar knygos. Kaip ir daugelis mūsų.

Pasaulyje “Aukštyn kojom“ viskas būtų kitaip. Būtų visiškai normalu prieiti prie žmogaus ir pasakyti:

“Aš visiškai tavęs nepažįstu, bet tu turi kažką tokio, kas privertė mane prieiti ir tiesiog pasisveikinti. Gal tu ir turi gyvenimo draugę, o gal mes net nerasime nieko bendro, o gal aš nebūsiu tavo tipo mergina, bet man malonu bus bent pabandyti. Labas, aš Coliukė.“

Gaila, bet aš gyvenu ne tokiame mieste.

Bet kol kas, man vis dar teks vartyti laikraščių skelbimus…

Reklama

Reklama