Archive for 2007 vasario

Sieksiu aukso

Posted on vasario 17, 2007. Filed under: Gyvenimas |

Visų Jūsų akivaizdoje viešai prisiekiu, kad tai buvo paskutinis kartas kada aš kritikavau vyruką ir apsimečiau, kad jis turi daug trūkūmų tik dėl to, kad girta nusiųsčiau jam SMS vidury nakties ir pasakyčiau koks jis seksualus. Savo pamoką išmokau!

Petriukas ir aš palaikome ryšius ir toliau išliksime draugais. Aš tikiuosi. Galiausiai esu suaugęs žmogus, kuris turi valios, kad galėčiau tiesiog bendrauti su patraukliu žmogumi be pareigos jį sugundyti ir nusitempti į tamsų kampą, kad padaryčiau tai, ko Jūs, mano mielieji skaitytojai, taip nenorite, kad aš daryčiau. Velgi… Aš taip tikiuosi.

Be to, aš vadovaujuosi savo geros draugės žodžiais:

“Geriausias būdas pamiršti vieną vyrą yra atsigulti po kitu.“

Jau tikriausiai turiu suorganizuotą pasimatymą kitą savaitę (nenoriu gilintis į smulkmenas, kol pats vaikinas visko nepatvirtino, nes jam būdinga keisti planus paskutinę minutę).

Aš taip pat aktyviai turėčiau grįžti prie šio dienoraščio rašymo ir susirašinėjimų internetinėse pažinčių svetainėse.

Tikslas yra nueiti į mažiausiai tris pasimatymus iki mėnesio pabaigos. Nebent, žinoma, kiaulės pradės skraidyt, mane nutrenks žaibas ir aš pagaliau susirasiu tą, kurio seniai jau ieškojau ir tą, kuris seniai iešokjo manęs. Kartais mano galvą aplanko keistos mintys. Bet vėl gi, aš einu į vakarėlį šį vakarą, tad velniai žino, kas gali nutikti.

Ir dar, vardan geresnių ir įdomesnių metų, nusprendžiau šiuos 2007 metus paskirti žodžiui “taip“.

Neseniai perskaičiau vieną įdomų straipsnį, kur buvo aiškinama, kad moterys visada ieško priežasties pasakyti vyrui ne. Jis (autorius) norėjo, kad vietoje to jos ieškotų vyruose priežasties pasakyti taip ir suteikti jiems bent vieną šansą.

Turiu pasakyti, man ši idėja visai patiko. Aš ieškosiu daugiau priežasčių žmonėse, kad pasakyčiau jiems taip. Pavyzdžiui, man patinka aukštesni vyrukai, bet stengsiuos neignoruot ir žemesnių. Man patinka vyrai keliais metais vyresni negu aš, bet neatmesiu ir tų, kurie bus mano amžiaus ar šiek tiek jaunesni. Stengsiuos nespręsti apie knygą iš viršelio.

Aš šiandiena jaučiuos seksuali ir džiaugiuosi, kad vėliau būsiu aplinkoje, kur susitiksiu su naujais žmonėmis. Jaučiuos pasitikinti savimi, žavinga ir truputi bloga mergaite. Noriu pasidalinti šia teigiama ir puikia energija.

Praėjusią savaitę buvo keletas dienų, kai teko eiti pro šį tamsų ir nykų vienatvės tunelį. Buvo baisu, bet nuoširdžiai tikėjau, kad tikrai mano gyvenime dar bus romantikos. Tad dabar aš išėjau iš to tunelio į šviesą ir grįžtu su nauja jėga. Man, būti optimiste yra ne privalumas, bet reikalavimas.

Tai įvyks jau greit. Aš tai jaučiu.

Reklama
Read Full Post | Make a Comment ( 7 so far )

Frankenšteino Kerštas

Posted on vasario 10, 2007. Filed under: Gyvenimas, Vaikinai |

[Dėmesio: šį rašinį rašiau antrą valandą nakties ir tikrai nebuvau blaivaus proto. Gramatika specialiai palikta netaisyta.]

Neseniai pradėjau skaityti vieno vyruko internetinį dienoraštį, pavadinkime jį Petriuku. Petriukas linksmas, išsilavines, bet truputį socialiai atsilikęs ir visiškas nevykėlis meilės reikaluose.

Kuo daugiau skaitau Petriuko dienoraštį, kuo daugiau pastebiu jo klaidų tuo labiau noriu jam padėti. Juokais netgi pasiūliau jam susitikti su viena šaunia ir vieniša mano drauge (turiu jų kelias), o tada pokštas tapo realybe. Jis sutiko, kad aš būčiau piršliu ir pabarstyčiau savo magiškų dulkių.

Savo popamokinėje veikloje, kurioje bandžiau išsiaiškinti ar tarp jo ir kurios nors iš mano draugių yra bent kas nors bendro, netyčiom pradėjau kritikuoti jo elgesį su moterimis. Bandžiau jam nurodyti pagrindines jo klaidas, pasisiūliau padėti jam visame kame (nuo to apie ką nešnekėti per pasimatymus iki kokius batus pirkti). Pabrėžiau džentelmeniškumo svarbą, seksualinių užuominų sumažinimą iki minimumo ir tai, ką devėti per pasimatymus (kokybiški ir stilingi džinsai, marškinukai ir švarkas).

Mes vienas kitam parašėme tuzinus el. laiškų per pastarąsias kelias dienas ir aš dariau viską, kas tik įmanoma, kad išlaikyčiau savo anonimiškumą. Man šis dienoraštis yra vieta, kur galiu laisvai rašyti apie seksą/pasimatymus/santykius ir išlaikyti mano tikrąją tapatybę nuo Petriuko buvo žūtbūtina. Tačiau tuo pačiu metu, tai leido man būti visiškai atvirai su juo ir išsakyti jam, kiek įmanoma detaliau, kodėl jam nesiseka su moterimis. Aš netgi pasisiūliau nueiti su juo į ale-Pasimatymą su juo, kad įvertinčiau jo sugebėjimus (retrospektyviai, tai atrodo keista man pačiai).

Mano didžiam nustebimui Petriukas įvykdė kiekvieną mano patarimą, netgi nusipirko mano siūlytus batus.

Viena po kito ir vieną dieną mes abu atsidūrėme skirtinguose baruose, esančiuose kaiminystėje. Aš buvau su grupele artimų draugų ir po keletos taurelių vyno nusiunčiau Petriukui SMS norėdama paklausti, gal jis norės prisijungti. Jis sutiko.

Turėjau tai numatyti. Tikėjausi sutikti vidutinės išvaizdos vaikiną, kuris būtų nelabai patrauklus, kurio asmenybė privertstų visus baro lankytojus pradėt ieškotis naujos vietos pasiliniksminimam.

Atpažinau jį iš karto, nes jis buvo apsirengęs taip, kaip jam ir buvau pasiūliusi. Bet tai vargu ar buvo svarbu.

Kai tik jį pamačiau, labai nustebau ir susinervinau. Nustebau, nes jis buvo tikrai geriau atrodantis negu kad nuotraukose, kurias jis man siuntė. Susinervinau, nes žinojau (nuo pat pradžios, netgi prieš tai kai susitikome), kad aš nebūsiu ta, kurią jis kabins.

Dar blogiau buvo tai, kad žmonės su kurias aš gėriau tą naktį, negalėjo jo pakęsti. Kas neturėtų būti didele problema, bet aš tikrai žinojau, kad daugelis mano draugų tikriausiai jo taip pat nepakęstu. Net ir tada aš negalėjau atsispirti jo žavesiui (jeigu galima taip pavadinti) ir iškrypusiam jumoro jausmui. Jis sugebėjo netyčiomis ižeisti kiekvieną žmogų su kuriuo aš buvau. Aš taip pat stengiausi užversti akis į lubas ir taip apsimesti, kad aš taip pat jaučiuosi įžeista, kaip ir visi likusieji, net jei ir juokiausi iš jo daugelio pokštų. Taip pat aš dariau tai, ką visad darau, kai esu pasišlykštėjusi vaikinu, kaip kad jis. Žiauru.

Manim būti yra šūdas, tiesa?

Aš taip stengiausi iš Petriuko padaryti vyrą, kuris patiktu bent vienai iš mano draugių, o viskas baigėsi taip, kad aš pati juo susižavėjau, netgi kai galiu išvardinti tūkstančius priežasčių, kodėl tarp mūsų nieko neįvyks (pradedant tuo faktu, kad aš tiesiog nesu jo tipo mergina — daugiau manau net nėra tikslo vardinti. Bet net jeigu ir tar mūsų kas nors įvyktų, po kurio laiko išvestume vienas kitą iš proto — blogąja prasme.).

Štai kas įvyksta, kai bandai kam nors įkišti savo šuniuką.

Taip man ir reikia.

O dabar… Aš net negaliu jam pažadėti, kad suorganizuosiu kokį nors pasimatymą su mano drauge, nes tikrai supistai pavydėčiau jeigu jiem kas nors pavyks (nors tikriausiai ir nieko neišeitų, bet aš nenoriu taip rizikuoti).

Kas kaltas dėl visos šios dramos ir savęs pastatymo į nepatogią padėtį? Kas čia socialinis debilas (išskyrus Petriuką)?

Visiškai teisinga… Aš!

Dieve mano. Geriau jau susirasčiau ką nors greitu laiku, nes net neįsivaizduoju, ką daryti su visu šituo nerimą kelenčiu scenarijumi.

Read Full Post | Make a Comment ( 8 so far )

Dydis yra svarbu!

Posted on vasario 5, 2007. Filed under: Lova, Seksas, Vaikinai |

Visos moterys, kurios tau sako, kad dydis nesvarbu — meluoja.

Vidutinis vyro penio dydis, erekcijos metu, siekia nuo 12 iki 17 centimetrų. Vadinkite mane  maksimaliste ar tiesiog laimės kūdikiu, bet dauguma mano partneriu kur kas peržengė “vidutinybės“ ribas.

Žinoma nenoriu pasakyti, kad jei turi didelį penį automatiškai tampi nuostabiu meilužiu arba tai, kad jei tavo mažesnis nei kitų — būsų prastesnis. Štai kur praverčia praktika ir technika.

Kartais vaikinai, kurie nėra genetiškai palaiminti, labiau stengiasi privesti moterį prie orgazmo, nei kad didžkiai, kurie mano, kad vien tik pasirodyti ir įkišti yra vienintelis kelias privedantis moterį prie daugybinių orgazmų.

Bet deja, turiu pripažinti. Vidutiniai vaikinai, užsikimškite ausis, nes jums tai nepatiks:

Didesnis dažniausiai yra geresnis.

Aišku proto ribose.

Taip pat, gal būsite tai girdėję ir anksčiau, bet apimtis yra daug svarbiau nei ilgis. Tai tas užpildymo vyru jausmas, kuris mums taip patinka.

Tiesa ta,  kad aukščiausiojo palaimintiems vyrams nereikia taip stipriai stengtis. Jei tik jie pasistengs, kad mergina sudrėktų ir susijaudintų, didelis penis palies daugybę nervų galvučių, o trintis ir odos kontaktas atliks visą likusį darbą.

Pavyzdžiui…

Universitete  karta nuėjau į pamišusį vakarėlį, kuris vyko bute be baldų, o sienos buvo iškabintos kepimo folija. Aš pradėjau kalbėti su vienu blondinu, kurio vardas buvo iš populiariausios visų laikų knygos — biblijos. Bet mes pavadinkime jį Nojumi. Nojus vartojo LSD, aš buvau parūkiusi žolės. Po dešimt minučių nebegalėjome ištraukti liežuvio viens iš kito burnos.

Parsivedžiau jį į savo kambarį. Saulei kylant mes glamonėjomės ir bučiavomės mano siauroje lovoje. Jam vis dar nebuvo praėjes LSD poveikis, bet jis sugebėjo pastatyti. Jis buvo vidutinio dydžio, bet jo apimtis buvo tikrai įspūdinga. Ne alaus skardinės apimties, bet man pačiai buvo sunku užmauti ant jo prezervatyvą. Aš buvau šiek tiek išsigandusi, kad jis mane gali sužeisti, o kai jis pasake, kad prezervatyvas buvo per mažas, pirmą kartą supratau, kam buvo sukurta XXL rūšis.

Dėl kažkokių priežasčių (gal dėl to, kad jis buvo nepažįstamasis, kurį aš pasigavau apsipūtusi?) pradėjau dvejoti ar man verta permiegoti su Nojum. Nebuvau ypatingai šia mintimi sužavėta, bet nusprendžiau pabandyti.

Ir iki šiol nesigailiu, kad tai padariau. Aš pajutau pirmąjį orgazmą, kai tik jis įkišo savo penį į mane.  Jam nereikėjo jokių geriausių savo judesių. Jo ilgis ir apimtis buvo viskas ko reikėjo, kad pajausčiau neapsakomą malonumą, net dabar pradedu virpėti vien tik tai prisiminus.

Kita vertus, Mano Gyvenimo Meilė.

Jis nebuvo nei įspūdingo ilgio, nei apimties, bet kai mes galiausiai pasimylėjom, tai buvo taip seksualu, emocionalu ir mus taip užliejo jausmai, kad jo dydis buvo paskutinis dalykas gyvenime, kuris man rūpėtų. Plius, kai jis mane bučiuodavo mane užliedavo tas retas jausmas, kuri pajaučiam, kai lekiam automobiliu dideliu greičiu per kalnelius — ką sugeba padaryti tik retas vyras.

Aš neketinu meluoti, dievinu, kai mano partneris yra genetiškai palaimintas žemiau juosmens. Taip, tai svarbu, bet tik iki tam tikro laipsnio.

Kita vertus, jeigu jis nepriverčia mano širdelės plakti greičiau, jokie centimetrai jo neišgelbės.

Read Full Post | Make a Comment ( 4 so far )

Kibernetinė meilė

Posted on vasario 2, 2007. Filed under: Gyvenimas, Pasimatymai |

Gal dėl to, kad lauke šalta ir tamsu, gal dėl mano PMS, o gal dėl to, kad nei Clooney, nei joks kitas mano Potencialusis su manimi nesusisiekė — seklbiu šią dieną sušikta diena neturėti vaikino.

Aš jau kurį laiką neturėjau “vienišumo“ juostos savo gyvenime. Tiesą pasakius, pastaruosius kelis mėnesius aš buvau išsvajotoje vienišių žemėje. Aš esu patenkinta savo karjera ir socialiniu gyvenimu, o atsitiktiniai “nuėjimai į kairę“ neleidžia man apkerpėti, susitraukti į kamuoliuką ir pamiršti, kad aš esu moteris.

Bet kartkartėm, visi geri dalykai kažkur dingsta ir galvoje išgirstu įkyrų balselį. Mes visi jį pažįstam ir žinom, ką jis pasakys:

“Visi susiras savo antrąsias puses išskyrus tave. Tu visą savo gyvenimą nugyvenis visiškai viena.“

Aš žinau, kad tai netiesa. Jauna, graži, protinga, elegantiška mergina kaip aš tikrai susiras savo berniuką… Anksčiau ar vėliau… Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad tai bus kur kas vėliau. Vėliau negu aš turėsiu kantrybės sulaukt.

Neturiu nieko prieš laukimą, aš prie to pratusi. Aš jau geriau būsiu viena, negu su man neskirtu žmogumi — turiu daug darbų, kad užmusčiau tą laiką. Ko aš tikrai norėčiau, tai ženklo, kad visgi tai tikrai įvyks. Kokio nors kosminio signalo, kuris patvirtintu, kad nebeilgai teks groti solo partiją. Nereikia man jokių video raklamų ACM ekranuose su užrašais “Pralinksmėk. Coliuke! Jis jau ateina!“

Visiškai pakaktu ko nors mažo ir paprasto: šypsenos, bučinio, komplimento.

Aš neturiu nieko prieš būvimą vienišai, bet dabar aš noriu būti šalia kitų. Noriu eiti į pasimatymus. Kadangi susitinku su tiek daug (kas nėra labai daug) vaikinų molekulių erdvėje, asmeniškai, įvairiose vietose, tai reiškia tik vieną išeitį: interneto pažinčių svetainės.

*fone žaibuoja ir griaudžia*

Pažinčių svetainės yra vienas iš nuostabiausių ir baisiausių dalykų, kurie galėjo įvykti pasimatymų pasaulyje. Geroji pusė yra ta, kad net ir pats didžiausias debilas gali sau susirasti merginą/vaikiną su kuria/kuriuo galės nueiti į pasimatymą. Baisioji pusė yra ta, kad tu nueini į pasimatymą su didžiausiu debilu.

Dėka įvairių Lietuvos pažinčių svetainių, aš susiradau daug puikių draugų, radau gerų sekso partnerių ir išgyvenau pačių juokingiausių-absurdiškiausių savo gyvenimo akimirkų, bet tikrai niekada nesitikėjau ir nesitikiu sutikti savo sielos draugo internete. Žinau daug žmonių, kurie to tikisi, bet aš tiesiog savo viduriais jaučiu, kad nebūsiu viena iš jų.

Bet tai neatgraso manęs karts nuo karto prisijungti prie savo account ir palaikyti viltį. Aš stengiuos eiti į kuo daugiau renginių, kuriuose būtų daug nepažįstamų žmonių, bet tokią dieną kaip ši, kai mano kalendorius tuščias ir laukia nuobodus vakaras namie, tikrai žinau, kad neatsilaikysiu interneto pagundom.

Kartais jaučiuos lyg bėgčiau vietoje… Rašai žinutes nepažįstamiems, gal po to su jais susitinki ir vėl pradedi iš naujo. Judesys be progreso. Bet net ir tai man duoda keistą vilties jausmą. Gal vieną dieną man nebereikės to daryti.

Gal aš “atsijungsiu“ visam laikui.

Read Full Post | Make a Comment ( 12 so far )

    Apie

    Dar viena sostinės mergina rašanti apie savo intymius nuotykius ir seksą. Tai taip pat originalu, kaip ir atsakymas vaikinui ar merginai “Buvau užimta”, kuris tau skambino ar rašė el. laiškus ir kuris tau nepatinka.

    RSS

    Subscribe Via RSS

    • Subscribe with Bloglines
    • Add your feed to Newsburst from CNET News.com
    • Subscribe in Google Reader
    • Add to My Yahoo!
    • Subscribe in NewsGator Online
    • The latest comments to all posts in RSS

    Metainformacija

Liked it here?
Why not try sites on the blogroll...