Varpos ir Vaginos

Frankenšteino Kerštas

Reklama

[Dėmesio: šį rašinį rašiau antrą valandą nakties ir tikrai nebuvau blaivaus proto. Gramatika specialiai palikta netaisyta.]

Neseniai pradėjau skaityti vieno vyruko internetinį dienoraštį, pavadinkime jį Petriuku. Petriukas linksmas, išsilavines, bet truputį socialiai atsilikęs ir visiškas nevykėlis meilės reikaluose.

Kuo daugiau skaitau Petriuko dienoraštį, kuo daugiau pastebiu jo klaidų tuo labiau noriu jam padėti. Juokais netgi pasiūliau jam susitikti su viena šaunia ir vieniša mano drauge (turiu jų kelias), o tada pokštas tapo realybe. Jis sutiko, kad aš būčiau piršliu ir pabarstyčiau savo magiškų dulkių.

Savo popamokinėje veikloje, kurioje bandžiau išsiaiškinti ar tarp jo ir kurios nors iš mano draugių yra bent kas nors bendro, netyčiom pradėjau kritikuoti jo elgesį su moterimis. Bandžiau jam nurodyti pagrindines jo klaidas, pasisiūliau padėti jam visame kame (nuo to apie ką nešnekėti per pasimatymus iki kokius batus pirkti). Pabrėžiau džentelmeniškumo svarbą, seksualinių užuominų sumažinimą iki minimumo ir tai, ką devėti per pasimatymus (kokybiški ir stilingi džinsai, marškinukai ir švarkas).

Mes vienas kitam parašėme tuzinus el. laiškų per pastarąsias kelias dienas ir aš dariau viską, kas tik įmanoma, kad išlaikyčiau savo anonimiškumą. Man šis dienoraštis yra vieta, kur galiu laisvai rašyti apie seksą/pasimatymus/santykius ir išlaikyti mano tikrąją tapatybę nuo Petriuko buvo žūtbūtina. Tačiau tuo pačiu metu, tai leido man būti visiškai atvirai su juo ir išsakyti jam, kiek įmanoma detaliau, kodėl jam nesiseka su moterimis. Aš netgi pasisiūliau nueiti su juo į ale-Pasimatymą su juo, kad įvertinčiau jo sugebėjimus (retrospektyviai, tai atrodo keista man pačiai).

Mano didžiam nustebimui Petriukas įvykdė kiekvieną mano patarimą, netgi nusipirko mano siūlytus batus.

Viena po kito ir vieną dieną mes abu atsidūrėme skirtinguose baruose, esančiuose kaiminystėje. Aš buvau su grupele artimų draugų ir po keletos taurelių vyno nusiunčiau Petriukui SMS norėdama paklausti, gal jis norės prisijungti. Jis sutiko.

Turėjau tai numatyti. Tikėjausi sutikti vidutinės išvaizdos vaikiną, kuris būtų nelabai patrauklus, kurio asmenybė privertstų visus baro lankytojus pradėt ieškotis naujos vietos pasiliniksminimam.

Atpažinau jį iš karto, nes jis buvo apsirengęs taip, kaip jam ir buvau pasiūliusi. Bet tai vargu ar buvo svarbu.

Kai tik jį pamačiau, labai nustebau ir susinervinau. Nustebau, nes jis buvo tikrai geriau atrodantis negu kad nuotraukose, kurias jis man siuntė. Susinervinau, nes žinojau (nuo pat pradžios, netgi prieš tai kai susitikome), kad aš nebūsiu ta, kurią jis kabins.

Dar blogiau buvo tai, kad žmonės su kurias aš gėriau tą naktį, negalėjo jo pakęsti. Kas neturėtų būti didele problema, bet aš tikrai žinojau, kad daugelis mano draugų tikriausiai jo taip pat nepakęstu. Net ir tada aš negalėjau atsispirti jo žavesiui (jeigu galima taip pavadinti) ir iškrypusiam jumoro jausmui. Jis sugebėjo netyčiomis ižeisti kiekvieną žmogų su kuriuo aš buvau. Aš taip pat stengiausi užversti akis į lubas ir taip apsimesti, kad aš taip pat jaučiuosi įžeista, kaip ir visi likusieji, net jei ir juokiausi iš jo daugelio pokštų. Taip pat aš dariau tai, ką visad darau, kai esu pasišlykštėjusi vaikinu, kaip kad jis. Žiauru.

Manim būti yra šūdas, tiesa?

Aš taip stengiausi iš Petriuko padaryti vyrą, kuris patiktu bent vienai iš mano draugių, o viskas baigėsi taip, kad aš pati juo susižavėjau, netgi kai galiu išvardinti tūkstančius priežasčių, kodėl tarp mūsų nieko neįvyks (pradedant tuo faktu, kad aš tiesiog nesu jo tipo mergina — daugiau manau net nėra tikslo vardinti. Bet net jeigu ir tar mūsų kas nors įvyktų, po kurio laiko išvestume vienas kitą iš proto — blogąja prasme.).

Štai kas įvyksta, kai bandai kam nors įkišti savo šuniuką.

Taip man ir reikia.

O dabar… Aš net negaliu jam pažadėti, kad suorganizuosiu kokį nors pasimatymą su mano drauge, nes tikrai supistai pavydėčiau jeigu jiem kas nors pavyks (nors tikriausiai ir nieko neišeitų, bet aš nenoriu taip rizikuoti).

Kas kaltas dėl visos šios dramos ir savęs pastatymo į nepatogią padėtį? Kas čia socialinis debilas (išskyrus Petriuką)?

Visiškai teisinga… Aš!

Dieve mano. Geriau jau susirasčiau ką nors greitu laiku, nes net neįsivaizduoju, ką daryti su visu šituo nerimą kelenčiu scenarijumi.

Reklama

Reklama